Prie
gatvės, skveruose,
Akacijos
pražydo
Mėlynai,
geltonai ir baltai,
Jos
skelbia, kad net rudenį
Gali
nudžiuginti visus,
O sėklas beria žiemą,
Kai
ankštys vypso.
Pasipila
ir jų vaikai,
Tarsi
rugsėjo pirmąją
Ir
skuba į gyvenimo mokyklą,
Nes
augs tiktai pirmūnai,
Kuriems
lemta dygti...
Kiek
daug dainų paskyrė muzikantai,
Poetai
į eiles sudėjo,
Nes
visada gražu
Pamačius
žydinčią alėją.
Pavasarį
pražysta visas medis,
O
rudenį – tiktai viršūnėje,
Turbūt
juos motina
Tenai
užkėlė,
Kad
atsisveikintų su saule:
„Sudie,
vasarėle.“
Paskui
jie bus tėvais,
Kurie
žydės net pykstant vėjui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą