Keliauja
žmonės per pasaulį,
Prie
įprastų vaizdų
Atsiveria
vis naujas,
Sustoji
prie paminklų,
Juos
savo atminty nusineši,
Lyg
būtų tavo...
Daug
jų kažkur ir pasiklysta,
Kitas
ir pats sudegini,
Nes
nematai prasmės,
Galvoji,
kad bus užmirštos,
Tik
tiek gyvuos,
Kol
pats gyvensi.
Vaikai
gal prisimins,
Bet
ar bus įdomu vaikaičiams?
Daug
ką paliekame,
Nes
ir laike keliaujame...
Ką
palieki, paskui vėl būna gaila,
Tąkart
netilpo į kuprinę
Ir
užmarštis ateina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą