Saulėgrąža

Ryte su saule atsikėliau,

Nes miegas buvo nesaldus,

Susapnavau savo gyvenimą,

Kad kažkas mane nešė ir pasėjo

Prie pat šaligatvio,

Prie mūrinių šaltų namų.

Kas tik pro šalį eina

Ar vaikai prabėga,

Vis pasižiūri, kiek paaugau,

Tarsi paklausia,

Kaip aš gyvenu,

Ir laukia rudenėjant

Vien mano grūdų...

O aš žiūriu į saulę,

Suku su ja ratu,

Jaučiu, kaip sėklos kraunasi

Viena šalia kitos,

Svetingai susiglaudusios,

Nesibara, kad ankšta,

Kitos trobos joms neturiu.

Oi, pagaliau subrendo

Ir žvirblis gliaudo, apsidžiaugiau su juo,

Bet svetima ranka nulaužė,

Nelaukdama, kada išdžiūsiu,

Mano vaikučius spjaudo,

Nereikalingos liekanos,

O aš jau nebeseku saulės,

Sau vietos nerandu...

Kam rūpi, kad rankas užlaužusi šaukiu:

„ Tik nepalikite manęs per žiemą

Šalčiams spaudžiant

Visai vienos!“

Žinau iš nugirstų kalbų,

Kurie mano vaikus nusinešė,

Nevalyvai net spjaudė,

Kad vėlų rudenį išraus,

Sudegins ar užkas, -

Kam reikalingas stiebas,

Be galvos.