2016 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis

Baltijos gintaras




Dangus – be grimo,
Paakių šešėlių,
Bet koks jo gylis,
Nepamatuotas mėlis...
Keliauju mintimis
Prie ežero, toliau – prie jūros,
Kur banga bangą gena,
Pakrantėje sugūra...
Žiūriu į ranką – ji raukšlėta
Ir aiškiai suprantu,
Kad greitai laikas bėga,
Ar spėsiu parašyti tau ant smėlio,
Kaip tavęs ilgėjausi...
Nurieda tartum saulė
Mažas gintaro lašelis,
Paguodžia, kaip tik gali:
– Pakeliavai, ko čia gailėtis,
Viso pasaulio niekada ir neaprėpsi.
Verona ir Neapolis
Romos aikštė,
Kalnuose vienuolynai,
Kur noksta vynuogės,
Neįprasti gėlynai
Ir Pizos bokštas kiek pasviręs,
Iš ten ir brangūs, 
Natūralūs maži suvenyrai...
Prisiminimai brangūs,
Kai apie juos galvoju,
Sugrįžus pabučiuoju žemę,
Gintarui dėkoju, –
Nuo pat jaunystės aš tave
Tik prie širdies nešioju.

Komentarų nėra: