Baltijos gintaras

Dangus – be grimo,

Paakių šešėlių,

Bet koks jo gylis,

Nepamatuotas mėlis...

Keliauju mintimis

Prie ežero, toliau – prie jūros,

Kur banga bangą gena,

Pakrantėje sugūra...

Žiūriu į ranką – ji raukšlėta

Ir aiškiai suprantu,

Kad greitai laikas bėga,

Ar spėsiu parašyti tau ant smėlio,

Kaip tavęs ilgėjausi...

Nurieda tartum saulė

Mažas gintaro lašelis,

Paguodžia, kaip tik gali:

– Pakeliavai, ko čia gailėtis,

Viso pasaulio niekada ir neaprėpsi.

Verona ir Neapolis

Romos aikštė,

Kalnuose vienuolynai,

Kur noksta vynuogės,

Neįprasti gėlynai

Ir Pizos bokštas kiek pasviręs,

Iš ten ir brangūs, 

Natūralūs maži suvenyrai...

Prisiminimai brangūs,

Kai apie juos galvoju,

Sugrįžus pabučiuoju žemę,

Gintarui dėkoju, –

Nuo pat jaunystės aš tave

Tik prie širdies nešioju.