Stogas

Labai įdomūs vijokliniai žiedai,

Lyg apsiaustas nuo vėjo

Ir skėtis nuo lietaus,

Po kuriuo gali pasislėpti skruzdės,

Maži vabalai;

Gal čia drugelis margas

Susiras sau prieglobstį...

Bet žiedas nenusvyra

Ir visada į saulę žiūri –

Ne stogas ar kepurė.

Jo vėjas nenukels,

Tai jo didybė ir garbė,

Kad savo stiebą turi

Ir nesilanksto prieš kitus,

Pražysta ir nuvysta

Prie savo šaknų,

O paberia ir kitiems metams grūdą...

Koks nuostabus laukimas,

Nes pražysta rudenį,

Kai sode krenta obuoliai

Ir dirvos tuščios,

O prie stalo – sotis.

Pasėjai ir gražu,

Dabar mūsų eilė šypsotis,

Jei virš galvos ir savas stogas...