Alkis

Kiekvienas gyvas jaučia alkį –

Medžiui ir smilgai

Norisi žemės trąšios,

Rupšnoja juos tik žvėrys,

Slepiasi po jais vabalėliai

Nuo dienos kaitrios

Ir geria sultis iš pačios gamtos.

Dažnai prie gimtų vietų

Ilgai pasilieka antys,

Kai nebėra ko lesti,

Kiekvienas trupinys brangus,

Dėl jo net tenka peštis

Nariams vienos šeimos.

Tada nebejaučia pavojaus,

Net prie plėšrūno artinasi,

Kad pasiimtų trupinį

Prie pat jo kojų...

Man alkis – nerimas

Ir neviltis dėl sielos alkio,

Dėl artimam pavojaus,

Kad jo vaikai išalkę,

Bet nepaprašo trupinių,

O tyliai kenčia...

Tokia mintis užklupo,

Kada bėriau

Antims.