Tau

Saulutė vis žemiau,

Rečiau pro langą žiūri

Ir pievose drugeliai

Vietos nebeturi –

Viena kita ramunė,

Kažkokia balta gėlė,

Kurgi be nutūpsi,

Reikia tolokai skristi,

Kai reikia pailsėt...

Daug jau nudžiuvusių

Smilgų liaunų,

Nusviro jų galvelės,

Lauksim jaunų.

Ta pasaka – be galo,

Tokia mūsų dalia,

Kad mažus užaugintume

Ir pasodintume prie stalo,

Nuvestume už rankos,

Parodytume medį, dangų...

To nepamiršk, nors būsi

Savo kelyje.