Gražiu
žodžiu neužliūliuosiu, –
Seniai
romansų negirdžiu,
Kažkada
kūriau sonetus,
Bet
jau – ruduo
Ir
koks akordas tiktų,
Kai
beldžiasi lietus...
Lapai
po vieną krenta,
Stiprėja
vėjas už langų,
Siūbuoja
klevo šakos,
Viršūnėje
– dar taip šviesu...
Pavasarį
kiekvienas medis auga
Ir
stiebiasi į dangų,
O man
– ruduo,
Bet
akyse – toks ilgesys
Prabėgusių
dienų,
Kelis
akordus išgirstu
Ir
vėl kuriu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą