Artimas

Kalbu, lyg būtume šalia,

Girdžiu tave taip aiškiai,

Kad visada, ką pasakysi,

Jau žinau iš anksto.

Nuramini mane, kai abejoju,

Ne visada teisingi ir tvirti

Juk mano žingsniai,

Kartais lieka aidas,

Ištirpsta kaip vingiuojantis upelis,

Kuriame mėnulis nardo.

Matau tave rytais,

Kai saulė šypsosi už lango,

Atrodo, viską, ką jaučiu,

Vis užrašau ir pasidalinu

Su tavimi kaip rankšluostį,

Kad rištų mus ir visą dieną,

Nušluostytų ir vakarais

Šios dienos dulkes – ašaras...

Jaučiu tave ir tu žinai,

Kaip esi artimas,

Kas be tavęs sakytų atvirai,

Kad rytas naktį keičia.

Kokie švelnūs jausmai

Užplūsta, nors esi toli,

Bet visada viens kitą

Susirandame.