Ruduo

Iš aukštai krenta

Seno sodo obuoliai,

Suskausta...

Lyg sudejuoja obelis,

Kad jos vaikelis

Taip žemai – nebe pakelsi.

O klevo lapas

Leidžiasi lengvai,

Lyg rūkas pievoje,

Ir laukia, nesulaukia,

Kada žiema ateis,

Sušildys žemė,

Kaip savo vaikaitį...

Daug rudenį vaizdų,

Dangumi debesėliai slenka,

Pritildyti garsai,

Išskrido giesmininkai

Ir nusiminę inkilai...

Gal zylė pamatys

Ar voveraitė?

Girdėjau – kėkštai giles renka.

Rudens aruoduose

Visko užtenka.