Su aušra kėlėmės

Žada šalnas,–

Ims dygti ir žaliuokės,

O begrybaudamas miške

Sutiksi seną draugą.

Šis pasidalins patirtimi,

Parodys savąjį laimikį,

Naujienų dar papasakos,

Ką matė ir kas vyko.

Ne visos kalbos

Vien tik apie grybą,

Jis panašus į žmones,

Ypač – baravykas:

Vieni draugauja, dygsta pulkeliu,

Kiti – vienišiai,

Bodisi draugų.

Čia taip gražu –

Drugeliai tuokiasi,

Net musmirės prie kelmo juokiasi.

Lapai dar nekrenta

Ir viržiai antrą kartą žydi,

Saulėkaitoje – gervuogės,

Prisirpusios mėlynės siūlosi,

Lyg tyčia užsilikusios.

Žiūrėk, štai spanguolės,

Ant samanų žalių prigulusios,

Raudonais, nuspaustais jau šonais,

Tartum ilsisi...

Oi, kaip smagu per mišką eiti –

Smenga minkštai kojos!

Kas sako, kad ruduo

Vien ilgesį ir liūdną gaidą dovanoja.

Kelkimės anksti,

Grybauti eikime.