Gėlės
pražysta ten, kur jas pasėja
Ar
ilgam laikui pasodina,
Kol
jų nenuskina ar neišrauna;
Nuo
šeimininko jos priklausomos,
Bet
žydi laisvės nepažinusios...
Medis
miške tik savo vietą saugo,
Kitaip
– jis pats pražus,
Kai
kasdien mato,
Kaip
daugelis draugų nudžiuvo,
Nes
šaknimis neįsikabino, –
Čia
ir nėra draugų,
Kiekvienas
savo žemės lopinėlį gina.
Jeigu
nesutelpa lizde,
Ir
paukščiai vienas kitą išstumia,
Blogiausia,
kada maisto stinga...
Oi,
pažiūrėjus sudreba širdis
Ir
nejučia paklausi:
„Kas
mes?“
Atrodo,
visi žino...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą