Nemigo naktis

Sako senoliai,

Kad šuo ir kariamas pripranta,

Tarsi patikrinta taisyklė,

Bet pats savęs juk nematai,

Manai, kad kreivas veidrodis,

O viršuje – dangus,

Toks mėlynas, skaistus,

Lyg apvali akis...

Nenori dar suprasti,

Kad yra šešėliai,

Kai pasitraukia debesys,

Vėl nušvinta saulė – šildo ne tik sąnarius,

Bet kažką giliai,

Ko nematysi savo veidrodyje,

Kurį susikuri netyčia,

O būtį atmeti dažnai...

Skaudi mintis – tai pasalūnas šuo,

Kuris nelojęs kanda,

Sliūkina uodegą pabrukęs,

Tarsi atsiprašydamas, jei savas, palaižys...

Sunku atleisti, betgi būtina,

Taip sako patirtis.

Žaizdą apriši, kad niekas nematytų,

Ir užgis...

Oi, kokios gražios mėnesienos,

Kokia šviesi naktis!