2016 m. rugsėjo 29 d., ketvirtadienis

Karštas takas



Tegu nebūna saulės,
Pievas dengia rūkas,
Bet sieloje šviesu,
Kai vėl ir vėl prisimenu,
Tą pirmą kartą,
Kai pabučiavai
Tiesiai į lūpas.
Prisiglaudžiau tau prie krūtinės
Ir maniau, kad man nemelavai...
Oi, pasitvirtino jausmai
Net su kaupu,
Dabar vis priklaupiu,
Nors mintimis lankau,
Dedu gėles
Ant mūsų meilės kapo...
Net ir dabar nesuprantu,
Kai lyja rudenį,
Kas čia per veidą rieda...
Palietusi žinau,
Kad ne lietus – labai sūrus
Ir vis dar laša, laša...
Matau kas dieną vis aiškiau,
Kur veda šitas
Karštas takas.


Komentarų nėra: