Karštas takas

Tegu nebūna saulės,

Pievas dengia rūkas,

Bet sieloje šviesu,

Kai vėl ir vėl prisimenu,

Tą pirmą kartą,

Kai pabučiavai

Tiesiai į lūpas.

Prisiglaudžiau tau prie krūtinės

Ir maniau, kad man nemelavai...

Oi, pasitvirtino jausmai

Net su kaupu,

Dabar vis priklaupiu,

Nors mintimis lankau,

Dedu gėles

Ant mūsų meilės kapo...

Net ir dabar nesuprantu,

Kai lyja rudenį,

Kas čia per veidą rieda...

Palietusi žinau,

Kad ne lietus – labai sūrus

Ir vis dar laša, laša...

Matau kas dieną vis aiškiau,

Kur veda šitas

Karštas takas.