Prie beržo

Gyvenimas pamokė – jis žiaurus,

Kad niekada nebėgtum,

Peržengęs per slenkstį,

Iš nuosavų namų,

Nes kita aplinka,

Ir nežinai takų,

Kuriuos pramynė be tavęs,

Čia visada paliksi svetimas,

Esi tolokai nuo savų.

Jeigu reikėtų pakartoti

Prieš daugel metų nueitus kelius,

Neperžengtum per žarijas,

Bet glaustumeis prie beržo,

Kuris siūbuoja po langais,

Šalia kitų...

Jisai šakas nuleidžia

Ir paglosto veidą,

Pavasarį sula vis nuteka – geriu,

Nes kas gi gali apsakyti,

Kaip būdavo vaikystėje mums gera,

Kai buvome kartu,

Nors basas kojas šalna gėlė,

Ant stalo ne balta garavo duona,

Bet būdavo pakenčiama,

Saugiau, negu tarp svetimų.

Ką padarai drebėdamas iš baimės,

Tas pasilieka net per amžius

Ir barsto žarijas,

Lyg sukūrentas verktų beržas,

Drebule paversta dukra

Prisipažįsta ir savo nelaimę,

Kada ją nuvedė mišku...