Senovinių dainų gija

Prieš daugel metų

Žmonės buvo

Tikri gamtos vaikai,

Įsiklausydami į žemės pulsą,

Dainavo iš pačios širdies,

Kalbėjo, ką galvojo.

Kovojo dėl genties,

Moterys gimdė, kiek galėjo,

Nuo to priklausė išlikimas,

Klajojo, kaip ir vėjas.

Nesudėtingais instrumentais pritarė,

Daina – tai šventas ritualas,

Aukodami Dievams tikėjo,

Pagelbės ir medžioklėje,

Prišauks, kai reikia, lietų,

Viską jiems ir patikėjo.

Tarp daugelio pagarbintų

Vis tiek yra viršesnis,

Kaip gentyje senolis

Ar jų vėlės.

Kiek išmonės nuo seno

Žmonės ir tada turėjo,

Todėl klausausi ir dabar dainų,

Nors pasiliko tik improvizacija

Ir išmintis kūrėjo...