Besikartojantys vaizdai

Niekas nebėga iš namų,

Kol gera, šilta ir ramu,

Tiktai nuo bado arba vilkai gaudo,

Tada pasislepia po krūmais,

Dreba ir vis laukia,

Gal nepamatys ar neišalkęs...

Niekas nekyla iš lizdų,

Kol sparnai neužaugę,

Nebent kažkas išbaido.

Sotiems net ir dabar neaišku,

Kaip išgąstis kraupus,

Jei skęstančių ne gaila.

Mačiau ir pasakoju

Ne pramanus ar legendas,

Bet vėl atkurtą vaizdą,

Kada benamis svetimam krašte

Lipšniais vis kamuoliukais žaidžia

Ir taikosi į kišenes

Užsižiopsojusių praeivių.

O mes kariaujame...

Su kuo, už ką?

Per nugarą net šiurpas eina.