Senasis sodas

Atskrenda paukščiai

Iš tolimų kraštų,

Savo giesmes palieka,

Išskrenda – vėl gūdu,

Nes krenta obuoliai,

O nerenka jų niekas...

Senieji sodai džiūsta,

Lūžta šakos,

Liemenyje randai lieka,

Dar saulė ratu apveda

Ir žiemai ruoštis liepia.

Bus šerkšno garbiniai,

Ledo pluta ant lūpų,

Sulaukia ir pavasario

Pasislėpę grūdai,

Bet dygsta vienas kitas,

O neskiepytas – rūgštus,

Mažyčiai obuoliukai krenta,

Tarsi bedančiai šiepiasi...

Kaip gera, kad prisimena

Savo namus,

Nors atvaizdas ant stuobrio

Brėždamas metus

Pakelia galvą

Ir dėkoja Dievui.