Nesusikertančios linijos

Kiek daug matyta, aplankyta,

Gyvenimas – kreivi keliai,

Tiesūs tiktai per dykumas,

Lyg dvi lygiagretės,

Pradėjai jas suprasti dar mokykloje,

Dabar jos pamirštos,

Jei nekartojai, niekada nesusikirto

Ir vienas palikai...

Dabar jau supranti, – klaidūs miškai,

Jeigu jų nepažįsti,

Išlieka tik svarbūs vardai...

Daug kam atrodo, kad visi medžiai

Tik į saulę krypsta,

Pavasarį žibutės prie jų žydi,

Nors ir neskynei, jos nužydi ir nuvysta –

Tai metų kalendorius,

Kuriame buvai.

Žaliavo lapai prirašyti, bet nukrito

Ir pridengė pernykščius, –

Prisiminimais negyvensi tiek ilgai,

Kad pasakotum, sektum pasaką

Mažiems vaikams apie jaunystę,

Juos girdytum pavasario sula –

Ji išgerta seniai.

Greitai į žiemos pusnį

Iki pažasčių panirsi,

Prieš akis – balta balta,

Jokio kito kelio – tik gyvenimas,

Rudens geltoni lapai

Ir viena tiesioji...

Į kur?

Gal ir be žodžių supratai.