Lovos ir kitkas...

Ten pat dar tebestovi lova,

Paklota – neliečiu,

Kur mano vaikai augo,

Tartum prie jų budžiu...

O kitas kambarys,

Vaikaičiams skirtas,

Ten daug jų knygų,

Palikti seni žaislai,

Žiūriu ir ašara sužvilga,

Kad laikas taip negrįžtamai praeina,

Tik prisiminimai – aš ir jie...

Ateina į svečius

Ir sėdasi toje pat vietoje,

Kur miegojo ne vienerius metus,

Taip vaikiškai čia susirango...

Dabar ir aš tarsi su jais miegu

Jų galvas prie savęs jaučiu.

Stebiu ir šie jausmai

Lyg atsiliepia, suprantame visi,

Kad visada jiems bus čia vietos,

Paglostau ir užtvirtinu žodžiu...

Kokia giesmė būtų švelnesnė?

Ne ta, kur popieriaus lape palieka,

Tik ta, kuri ilgam širdy,

Kai gera, kas brangu.