Aukštai

Vijoklis beržą apsivijo

Ir pasikėlė taip aukštai,

Kad matė visą miestą,

Nuraudo pirmas,

O beržas dar žaliuoja,

Kai kur – geltoni garbiniai...

Madingos beržo sruogos, –

Ruduo – kirpėjas

Dažo taip lengvai,

Po vieną lapą, tarsi pinigėlį,

Vis prisega ir juokiasi,

Kodėl kiti nemoka

Papuošti taip gražiai.

Pavydžiu beržui jo šukuosenos,

Nes esu žiemos sesė

Taip seniai...

Norėčiau būti ir vijoklis,

Bet man – tai per aukštai.