Išplėšta dienoraščio eilutė

Rašau dienoraštį

Ir nesusimąstau, kas lieka,

Kokia ši laikina gija –

Su šiuo pasauliu,

Su žeme...

Reikia kažkokio lūžio,

Kad atsitiesčiau ir pasižiūrėčiau

Į dangų – mėlyną,

Kaip skėtį,

Iš kur pasipila šaltas lietus,

Vėliau ir sniegas,

Tarsi sušalusi rasa.

Dažnai nuplauna žodį

Ašara karšta,

Tada imu skubėti,

Kada pasijuntu lyg skrisčiau

Su amžinai skrajūnais paukščiais,

Pamoju tik ranka,

Jie grįš, jiems – tik kelionė.

O kaipgi aš – pavasaris ilgai neužsitęs...

Ruduo už lango beldžia,

Tuoj – balta žiema,

Tiek daug užgeso įvairių svajonių,

Lyg buvau ne aš;

Kiekvienam savo kelias

Net ir danguje...