Žiemų žiemos

Paukščių giesmės nutyla,

Po dangų debesėliai braido

Ir sveikina žiemos kalba

Kiekvieną medį, akmenį,

Prie kurio vėjas prisiliečia...

Kiek baltų paukščių iš dangaus

Pabyra ir žemę apšviečia;

Tokio baltumo pasiilgau,

Kaip sodų žydinčių

Ar bičių spiečiaus.

Žiemos pradžia – dar šventė, –

Nereikia kailinių

Ir pirštinių mūvėti,

Užverti galvą ir žiūri

Saulutei į akis,

Kiekvieną snaigę norisi paliesti,

Su ja ant žemės baltų patalų

Be baimės atsisėsti.

Ilgai žiūrėjau, nes dabar galva –

Balta balta...

Ir tavo bus tokia,

Kai daug žiemų turėsi.