Statai,
kaip inkilus
Gimtų
kraštų varnėnams;
Iš
stiklo ir metalo,
Jau
ne medinius,
Kokius
senelis kėlė
Į
sprogstančius pavasarį
Baltuosius
berželius...
Oi,
jie parskridę
Visada
čiulbėjo
Apie
kitus kraštus,
Ką
matė ir girdėjo
Papasakojo
ir gimtinėje,
Kaip
daugelis išskrido
Nuo
juodo debesies
Ir
slenkančių audrų...
Atūžia
vėjai, vėl nuūžia,
O
duoną valgo
Tūkstančiai
burnų
Ir
geria tyrą vandenį,
Kaip
saldžią sulą
Iš
apdainuotų Lietuvos beržų...
Kur
nutupia, ten lesa
Vaikai
net nuo senų laikų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą