Rugių lauke

Kviečiai – balti javai,

Svečiams ant stalo,

Rugiai – tai juoda duona,

Jos raugu patepu žaizdas,

Nuo plūgo, dalgio likusias,

Nudegina ir užsitraukia

Randai delnuose...

Rudenį skinu ir lukštenu nulinkusias

Nuo rasos varpas,

Garuoja net visa dirva

Ir džiūgauju, kaip žvirblis,

Atskridus į palaukę,

Permetu per petį pėdą

Ir pareinu namo

Plačia gatve...

Oi, kiek grūdų jame!

Trinu juos delnuose,

Matau, kaip žiba saulėje...

Taip gera, kad sulaukiau

Rudens brandos

Rugių lauke.