Eglėms

Ona Baliukienė

Kai lieka viena eglė,

Be Žilvino, tėvų,

Tada paverčia medžiais

Savo visus vaikus...

Kad vėjas įsidūkęs

Nelaužytų šakų,

Pati, į skarą įsisiautusi,

Siūbuoja, slepia skausmą

Nuo saulės, debesų.

Oi, kaip nutvilko karštis,

Kai nupučia spyglius,

Ant laužo degti pasiruošia

Už mylimus vaikus.

Kas dieną plaukia debesys,

Užstoja dangų ir namus,

Nes Žilvinas nebe atplaukia,

Nenuriša tamsios skarelės

Šaltą žiemą

Ir nuo žilos galvos,

Vėtra išbarsto ir išdraiko

Visų vaikų pavienius likimus.