Meilės kerai

Neklausk, kur slepiasi

Meilės kerai, –

Ne viskas blizga auksu,

Rasos lašai panašūs į akis,

Jų daug ir žiba,

Kažko laukia...

Kai susilieja, teka pro šaknis,

Pakyla ir nugrimzta,

Pakrantėje siūbuoja beržas,

Rodos, jau neatlaikys

Rudens šalnų ir aukščio.

Kiek leidžia jėgos,

Kabinasi šaknimis,

Per žiemą šaltis kausto,

Pavasarį pragysta vieversys

Ir sprogsta beržas,

Į žemės kalbą įsiklausęs...

Meilės kerai –gyvybės

Ir pilnatvės auksas.