Sielos švara

Prausiuosi ir vis ne gana,

Kažkur dėmė išlieka:

Ant rūbų padėvėtų,

Ant plonų šilko marškinių,

Kurių net nesiryžau apsivilkti,

Ant staltiesės baltos,

Kurią tik šventėmis

Sau stalą užtiesiu,

Ant puslapio maldaknygės,

Kuri senolių tiek nučiupinėta,

Kad jau neišdrįstu

Prie švento žodžio prisiliesti...

Plaunu rankas,

O gėlą vandenį semiu

Tiesiog delnais

Ir tada atsitiesiu,

Atrodo, taip švarus dangus

Ir debesėliai tokie šviesūs...

Gal tokį ir gyvenimą turiu,

Kad marškinių baltų

Ir geležinių klumpių

Niekada nesudėvėsiu...