Mano
knyga – delnai,
Ant
kurių lieka vingiai;
Vieni
– iš protėvių paveldėti,
Kitus
įspaudė lopšio virvės,
Ant
jų prisiklijavo žemė,
Kai
bridau vaga,
Varnėnu
pasivertusi.
Kur
tėvas arė,
Molis
vertėsi,
O
paskui jį plasnojo žvirbliai, –
Tokie
savi, nesikivirčijau...
Surinkom
grūdus,
Sudėliojom
taip gražiai,
Mirgėjo
jie prieš saulę,
Tartum
raidės puslapyje.
Mano
knyga – tai pėdas,
Dar
ne visai iškultas,
Po
grūdą išlukšteno kiti paukščiai
Ir
toli nusinešė,
Kai
eisi rudenį,
Atrasi
rugį kylantį...
Kas
liko, sumaliau ir iškepiau,
Padėjau
tau ant stalo
Knygos
lapą – duoną šventą
Ir
mandagiai nusilenkiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą