Audrutė Vaitkevičiūtė
Kiekvienas
žodis – tai versmė,
Kuri
prasideda rasa,
O iš
gyvenimo upelio
Vaivorykšte
pakyla,
Tada
nuo vieno debesėlio krašto
Iki
kito – jau per visą dangų kopia
Nebodamas
žiemos pusnynų...
Kai
gelia kojas,
Sužvarbsta
rudenėjant rankos,
Žiūri
saulutė į akis
Ir
šildo metų rasą,
Iškelia
iš gelmės,
Kas
sieloje giliai ir šventa.
Tikėjimas
– gėlė,
Balta,
kaip gulbė,
Trapi
ir paslaptinga,
Bet
ir didžiulė laimė,
Kad
gali kur atsiremti.
Ateina per lankas pavasaris,
Žiemos pusnynų atsikratęs,
Ir
akyse – šviesa,
Mažytės
rasos laisvė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą