Taika ir meilė

Gal nesupranta paukščiai

Vieni kitų kalbos,

Bet girdi, kalbasi,

Nuo saulės ir kaitros

Ištirpsta ir miške

Pušų kvapnūs sakai,

Nudažo liemenis

Ir gydo atviras žaizdas

Kiekvieno, ten gyvenančio,

Ir tolimo, ir artimo...

Gėriuosi paukščiais,

Kurių atmintis

Grąžina į pasaulį

Tėvų ir protėvių giesmes,

Jau apvalytas ir nuo melo

Bei tuščiažodžiavimo.

Nupieškite, gerieji,

Ant pušies spyglių

Tik žodžius: "taika, meilė.“