Mano
pastogėj – nieko nauja,
Tie
patys ir šiaudai,
Linų
grįžtė senoje jaujoje,
Neiškulti
rugių pėdai,
Pernykštė
duona,
Grikiai
nuo smėlyno
Dar
tarp dantų sugirgžda,
Nukritę
rudenį rudi
Taip
skalsūs riešutai,
Suskirdusi
molio puodynė,
Iš
kurios laša baltas pienas
Ir
geriasi į juodą žemę,
Kaip
senais laikais.
Iškrapščiau
slieką iš skiedryno,
Palesinau
vaikus
Ir
čirškauju smagiai.
Jei
kas man nulipdytų
Dar
molio birbynę,
Giedočiau
kaip lakštingala antai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą