Sigučio Obelevičiaus pasėta gėlė
Žiūri
į darželius,
Pažįsti
žmogaus siela,
Kas
atviras pasauliui,
Tas
myli ir visas gėles
Ir
savo krašto,
Tolimų
šalių, žemynų,
Kurio
širdis net atvira kalnams.
Didelės
gėlės,
Kur
aukšti kalnagūbriai, –
Jie
stiebiasi į saulę,
Kad
gertų rasą,
Iš
upelių krintančią,
Nes
ten sniegynai ir tyra šviesa,
Kaip
ir dangaus mėlynė,
Kurią
į žiedą ir lapus susirenka,
Paskui
keliauja
Per
pasaulį ir sužinome,
Kitų
žmonių viltis ir svajones.
Paglostai
gėlę – ji ir apkabina,
Net
savo vardą primena,
Kaip
tyrą meilę
Iš
savo gimtinės...
Kas
ji, o kas gi mes.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą