Kad žodžiai būtų kulkos...

Sausio 13 Vilnius ir Ukraina

Praeina per miškus audra,

Pačius gražiausius medžius laužia,

Kurie užstoja savo krūtine

Mažesnį daigą.

Mūsų miškai – žali, aukšti,

Greitai atauga

Ir eglė tuo didinga,

Kad šakomis silpnesnį saugo.

Karas – audra,

Baisesnis ir už vėją,

Kario žūtis – visų malda,

Kiekvienos motinos rauda,

Po ašarą – prieš kulką,

Tada jinai paskęstų,

Neatlaikytų plienas, švinas, –

Nes ji perlu tampa.

Oi, byra tik paguodos žodžiai,

Kaip gaili rasa,

Pakildami į dangų...

Kodėl dabar kare

Dar žūsta žmonės, –

Dešimtimis, po vieną, –

Nuo kulkų ir po tankais?