Tūkstančiai
žodžių,
Kaip
mūsų upelių,
Viena
vaga subėga
Prie
Baltijos melsvos;
Einu
per žalią pievą,
Brendu
per purų sniegą,
Slystu
ir nuo kalvos
Vis į
tą patį žodį -
Meilę
Lietuvos.
Jinai
visa verpetuose,
Dažnai
per ūką žiūri,
Vėjas
išsklaido debesis,
Vėl
saulė tvieskia į akis,
Bet
visada matau motulę,
Įeinančią
pro atviras duris.
Tiek
žodžių parašyta...
Kas
juos ir perskaitys?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą