Medkirtys

Nukerta medį seną,

O naujos sėklos lieka,

Po kelių metų kyla daigas,

Gyventi pasilikęs.

Į žemę įsisegęs,

Tarsi vaikas į krūtį,

Prie jos tik prisiglaudęs

Sugeria saulę, liūtį.

Paauga ir išeina

Jo lapai rudenėjant

Ten, kur tėvynė šaukia,

Kur juos vis neša vėjas

Ir naują sėklą sėja...

Kas kerta, pats sužino

Ir jo kirvis atšimpa,

Su lapais nugarmėjęs

Į juodą duobę krinta.

Dainuoja nuogos šakos,

Nes tik seni nuplinka,

Supranta laiką vėjas,

Dar kartą pralaimėjęs.