Ruduo
seniai nudažė
Kamienus
ir lapus,
O
žema baltą snaigę
Prilipdė
ant kaktos...
Dabar
aš – karalaitė
Iš
pasakos senos,
Turiu
didžiulį kraitį
Ir
širdy tiek dainų,
Kad
vieną kitą žodį
Draugams
ir tau skiriu...
Vėjas
jaunikius perša,
Bet
neišsirenku vis karalaičio
Ir
žiedo neturiu,
O ant
bevardžio piršto
Rūtas
pasėjau,
Tegu
jas nuskina ruduo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą