Netašyti žodžiai

Semiu iš savo sielos šulinio

Po vieną lašą,

Subyra jie į kibirą medinį,

Kurį tėvas tašė,

Atsiremia į žemę

Ir išdygsta žodis,

Toks pats, kokį motulė audė

Nebalintoje drobėje...

Paklojau ją ant pievos,

Gėlių kvapo prisigėrė,

Rasos lašai lyg deimantai

Tik ankstų rytą sužibėjo.

Atrėžiau drobės skiautę

Ir žodžius subėriau

Į vieną mažą kibirėlį,

Balta balta skara

Užklojo mano galvą...

Labiau mylėčiau saulės spalvą.