Kas pasipasakojo vėjui

Kabinasi žolė į žemę

Savo šaknimis,

Paleidžia grūdą mažą

Po žalią pievą palakstyti.

Kas gimė, tas gyvena,

Aukštyn, tiktai aukštyn...

Lankau mažus ir linkstančius, –

Pasikelia net stiebas,

Žiemą nurudavęs,

Kai šiltu papučiu kvapu...

Kiek daug numindžiotų

Prie viešo kelio,

Kiek daug ir vasarą rudų,

Kurie nesės ant kelio

Savo grūdo mažo,

Nemins jau niekada gyvenime

Rausvų pėdų.

Brangiausia, ką turiu – gyvybė,

Iš padangės debesų:

Pučiu, pučiu...

Aš nemačiau, numyniau,

Atleisk, jei graudinu,

Kiekvienas auga gimęs

Net be savo namų...