Paleidžia
medžiai
Savo
vaikelius,
Kad
eitų, bėgtų,
Rastų
sau kitus namus,
Pakeltų
stogą virš galvos,
Kaip
darė jų tėvai,
Pražystų
ir atneštų laimę
Į
gimtąją girelę.
Tokia
graži ir paslaptinga žaluma
Per
vasarą lapoja,
Paslepia
grūdą augantį
Nuo
kylančių pavojų...
Užeina
juodas debesys,
Perkūnija
grūmoja,
Bet
papučia pietys
Ir
užgesina miško gaisrą,
Ugnis
dėl naujo grūdo
Save
paaukoja,
Net
vėjas nekerta jaunų,
Nes
pasijustų sėklos be namų...
Kas
tada gintų
Viso
miško stogą?
Poeto ir Vyskupo Antano Baranausko metinėms atminti
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą