Priesaika

Neišbarstyk ugnies

Po kibirkštį iš sielos, –

Karštesnė ji nebūna,

Negu malda motulės...

Suskaldyk atminties kaladę,

Po šipulį užkaišiosi skyles kerčių,

Žaizdre Perkūno

Užkursi ugnį...

Kai vėjas pučia dumblėse,

Armonika prakiūra

Ir švokščia kaip rugiai lauke

Ar rudenėjant jūra...

Oi, kas iš tų bangų,

Kai nebegriaudėja perkūnijos,

Iš svetimų kraštų

Tada atplaukia liūnas...

Prisėskim prie ugnies,

Tegu delnai į saulę

Atsukti vis būna.