Nugalėjau baimę

Net pasakose kalbama,

Koks gilus jausmas – baimė.

Kai peržengia per slenkstį,

Išeina iš namų,

Kad vėl kažkur gyventų,

Toliau jau nuo tėvų...

Nuo pat mažų dienų

Mus lydi baimė svetimų,

Kas nematyta, – akį veria

Ir maga pažiūrėjus

Prieiti kiek arčiau

Net prie nežinomų daiktų.

Atrodo, daug matyta ir girdėta,

Bet vis laukiu rytojaus,

Kad dar sugrįžtų juodvarniai

Iš tolimų kraštų

Ir nuo aukštų kalnų,

Tada galėsiu apkabinti,

Paduosiu marškinius

Ir tautine juosta apjuosiu

Savo bernelius ir pabučiuosiu

Visus savo vaikus...

Bijau skambučio į duris,

Kuris pakviestų,

Kur nebebus jausmų.