Vaivorykštės keliai

Mano gimtinė - kraštas ežerų,

O kiek toliau – miražas,

Ką aplankiau ir kur buvau,

Į atmintį vis įsirėžia.

Sustingusi ugnikalnių lava,

Kur niekas dar ilgai neauga,

Šilti upeliai neužšąla niekada,

Praskrisdami paukšteliai geria,

Džiaugiasi ir maudosi.

Aplinkui sniego ištisa pluta,

O čia graži oazė,

Keliauja žmonės upeliu

Į slėnį - žalią, žalią...

Iš čia pakyla debesys ir plaukia,

Vaivorykštė nušvinta danguje,

Lietaus lašu pavirsti šaukia...

Svaja tokia tyra ir artima,

Kad sieloje kažkas vis atsišaukia...

Mano šalies melsvieji ežerai

Vaivorykštėje atsispindi;

Čia, tarsi sapne, miražas pasibaigia.

Į savo ežerą vis paneriu rankas,

Matau vaivorykštę dugne,

Iš kur visa esybė į padangę plaukia...