Jeigu
miške daug medžių,
Jie
vienodai ošia,
Vienas ir
vėjo gūsis,
Ir viena
liūtis;
Per
liemenį lašai
Vienodai
krenta -
Nuo pat
viršūnės
Iki pat
šaknų...
Yra miške
ir išvartų,
Senų
kelmų, kelmelių,-
Ne visi
tręšta
Jau visai
seni,
Yra ir
kinvarpos,
Kurios
myli pasenusį;
Yra ir
erkės,
Kurios
krenta nuo jaunų...
Jeigu į
mišką suteka upeliai,
Tada
išvirsta šaknys
Ir
juoduoja balos
Net iki
pat šalnų.
Tai mano
ir tavo gyvenimas,
Mūsų –
dviejų...
Kada
sausra,
Mažiausia
kibirkštis išdegina
Ir mūsų
abiejų jausmus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą