Karžygiui
reikia žirgo,
Artojui –
arklio,-
Vienas per
kliūtis šoka,
Kitas vagą
verčia,
Kad aviža
išdygtų,
Reiks abu
pašerti...
Iš
tolimos kelionės
Grįžta
ristas,
Jo
sušukuoti karčiai
Ir
pasitinka mylimą prie vartų,
Paglosto
net ir apverktą,
Viską
atleidžia,
Pataiso
patalą,
O žirgas
riečia sprandą,
Vėl į
kelionę
Paskui
paukščius skrenda,
Prie durų
lieka
Prikalta
auksinė pasaga...
Su arkliu
avižą nupjauna
Ir suveža
į jaują -
Nieko
laikas nepakeičia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą