Du gyvenimo tarpsniai

Perpus gyvenimo nedalinau,-

To niekas neišmokė,

Nei vėtrų supama šaka

Man to nesakė...

Su ja supausi ir likau,-

Kaip perlaužta perpus -

Visai kitokia...

Dvi mano pusės -

Tai upelis ir krantai,

Juos sujungiau banga,

O ji pašokusi

Atsitrenkė į akmenį

Ir pajutau, kad pakilau...

Iš dugno ir išmokau

Srovių kalbos kitokios.

Du šalia medžiai -

Jie, po vienas kito dygę,

Perpus gyvenimo vaga vingiavo,

Savo šakomis šešėlį brėžė,

Bet buvo ir vaivorykštė aukštai,

Į ją žiūrėdama ilgai

Vis jos abu kraštus mačiau.

Oi, spalvos buvo ir kitokios...