Daug kas
išnyko
Iš
senolių palikimo,
Sugriuvo
pilys
Ir
sudeginti į dangų kilo palaikai,
Ugnis
nusinešė kaip dūmą
Šventuosius
ąžuolus;
Šaknų -
tik liekanos,
Pavirto
paukščių išnešiotos gilės
Vėl
naujais augliais...
Netgi
sunaikintos statulos,
Kurių
galia tikėjo,
Ir
pamiršti lietuvių
Senieji
papročiai.
Kas vėl
prikels ir pins
Iš ąžuolo
šakų vainiką
Ir
apdainuos gražuoles vaidilutes,
Iš meilės
gimusius vaikus -
Gyvybė
pavadinta jų vardais?
Daug
švenčių juk paskirta
Naktį
prie šventų laužų
Beieškantiems
paparčio žiedo,
Nes šeimos
laimė,
Surasta
tik meilėje,
Gyvenimą
naujai atskleis.
Padėk ant
Mildos aukuro vainiką,
Sudegs,
bet amžinai išliks
Tavo
likimo pelenai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą