Iš nakties verpetų

Miškai ir juose grybai

Auga tiktai naktį,

Gėlės ir žolės

Dažosi naujai,

Tik reikia prie nakties priprasti

Ir jau nebijant pažiūrėti

Į jos paslaptis ramiai.

Taip auga mažas,

Kol dar miega naktį

Ir nekankina jo sapnai,

Jis šypsosi ir saulę mato

Labai arti, visai žemai.

Užeina ir dienovidis į tamsą,

Apžvelgia, ką darei,

Ir nebaugu, kad naktį

Šalia bus rožiniai žiedai.

Miškai – tai garbanotos galvos,

Šukuojamos tik vėjo sūkuriais,

Visi gyvenimo verpetai

Ir baigiasi lengvai;

Užaugai ne per naktį,

Džiaugiesi, kad jau viską

Dieną pamatei...