Šypsausi, ar matai?

Jei šypsosi tik lūpos,

Nieko dar nesako,

Kad esu laiminga

Ir šviečia iš vidaus...

Kai debesys uždengia saulę,

Pilkėja žvilgsnis

Ir žemės akys merkiasi,

Nepadeda mėnulio šypsena,

Nes per daug blanki

Ir man, ir tau.

Dainuoju rytdieną,

O iš paskos praeitis velkasi...

Oi, netekčių tiek daug,

Kad gali lūpos užsičiaupusios

Net pasakyti daug daugiau...

Ko reikia šypsenai,

Kad ji tave prikeltų,

Prie bendro židinio pašauktų

Ir pamyluotų, ir priglaustų,

Kiek reikia ašarų iš sielos gilumos,

Kad viską nuo širdies nuplautų?

Juk reikia ir tokio lietaus...

Matai, ir vėl šypsausi.