Tuščia tų kalbų

Kalbuosi su jumis,

Kalbuosi atskirai -

Akis į akį...

Ir kas? Kas tai supranta?

Mes esame visi

Savo minčių vergai

Ir kalame į galvą,

Kad ten – aukštai

Labai gerai,

Ten rojaus sodai,

Viskas veltui...

Betgi Adomas su Ieva

Buvo iš ten ištremti,

Kad paragavo uždraustojo vaisiaus;

Jiems užgimė vaikai

Ir prasidėjo

Motinystės kančios -

Vieni jų buvo žemdirbiai,

Kiti visur ieškojo laimės...

Kaip viską net viena šeima

Gali be liūdesio ištveri?

O kalbos - kalbomis,-

Dažniausiai kalbame,

Kada gyvenimas priverčia.